Šiuos prisiminimus skiriu žuvusių partizanų artimiesiems ir visiems Lietuvos žmonėms, slėpusiems, maitinusiems, slaugiusiems ir visokeriopai rėmusiems partizanus. Tegul ateities kartos žino, kokia kaina reikia mokėti už prarastą laisvę.

Likimas man skyrė pergyventi visą Antrojo pasaulinio karo okupaciją, patirti jos žiaurumus nuo 1944 metų, kol 1989-aisiais buvau nublokštas į Vakarų pasaulį. Perėjau nuo pradžios iki pabaigos partizanų pasipriešinimo kovas, čekistų klastas, žiaurumus, provokacijas. 1952 metais klasta buvau suimtas, perėjau Sibiro gulagus.

Partizanų kovų vadovybės neminėjau, nes tai anksčiau buvo aprašyta Juozo Lukšos-Daumanto ir kitų prisiminimuose. Daugiau rašau apie eilinių partizanų kasdieninį gyvenimą ir kovas, nes jie pirmieji stojo į kovos lauką ginti savo krašto. Tik vėliau tveriasi organizacijos, kuriasi vadovybės, išrenkami vadai, ir visi buriasi į bendrą kovą. Visa tai vyko labai sunkiai, nes nebuvo didelio patyrimo, nebuvo parengtų kadrų. Todėl pirmaisiais partizanavimo metais teko brangiai mokėti. Daugiausia partizanų ir žuvo pirmaisiais pasipriešinimo metais.