Žlugus Sovietų Sąjungai, Lietuvoje, lyginant su kitomis okupuotomis Baltijos šalimis, išliko gausiausias SSRS KGB padalinio archyvas. Nors 1988-1991m., ruošiantis galimam Sovietų Sąjungos subyrėjimui šis archyvas buvo gerokai ištuštintas - dalis dokumentų išvežta į Rusiją, dalis, pakeitus saugojimo terminus ar skubotai 1991 m. rugpjūtyje traukiantis iš pastato, sunaikinta - tačiau vis tik šiame archyve išliko apie ketvirtis milijono bylų. Didžioji jų dauguma buvo rašytos partizaninio karo metais. Okupuotų kraštų gyvenimas "geležine uždanga" buvo slepiamas nuo laisvojo pasaulio, o dar budriau saugotos represinių tarnybų veiklos paslaptys. Ši informacija (iki tol niekur neskelbta, rašyta vidaus reikmėms ir prieinama tik labai siauram ratui tų pačių represinių tarnybų darbuotojų) tapo Nepriklausomos Lietuvos Respublikos nuosavybe. Iš šių dokumentų galima susidaryti vaizdą apie tai, ką išgyveno žmonės, tautos ir valstybės "blogio imperijoje", koks buvo to blogio realizavimo mechanizmas, kas ir kokiomis priemonėmis stiprino šią totalitarinę sistemą, kaip po dešimties metų žūtbūtinio pasipriešinimo jai pavyko užgniaužti ne tik partizaninį karą, bet ir paveikti visuomenės sąmonę tiek, kad šis karas būtų beveik pamirštas.

Ištobulinta biurokratinė represinė mašina kasdien kruopščiai fiksavo popieriuje įvykius, datas, skaičius, pavardes, vietoves. Nors dažnai iškreiptoje, tačiau čekistų pedantiškai rašomoje kronikoje galima rasti faktų, kurie gyvų liudininkų atmintyje jau yra išblėsę. Juos papildę išlikusiais partizanų dokumentais ar liudininkų prisiminimais, nesunkiai atstatysime netolimos istorinės dramos vyksmą, besipriešinančių okupacijai ir ją diegiančių jėgų santykį, suvoksime partizanų gyvenimo ir kovos sąlygas, represinių žinybų pasiskirstymą vaidmenimis ir jų taikytus provokacinius antihumaniškus pasipriešinimo slopinimo metodus, taip pat paneigsime sovietinės propagandos skleistus mitus apie klasių kovą, pilietinį karą ar partizanų žvėriškumus. Tokiu būdu šis leidinys pasitarnautų netolimos, bet taip iškreiptai traktuotos Lietuvos istorijos objektyvesniam suvokimui ir būtų duomenų baze ateities tyrinėjimams.

Šiame leidinyje pateiktų dokumentų kalba yra specifinio čekistų valdiško žargono pavyzdys. MVD-MGB raštvedybos terminologijoje bet kokia pasipriešinimo forma vadinama "antisovietiniu" arba "kontrrevoliuciniu" veiksmu. Pagal komunistinės ideologijos stereotipinę schemą ginkluotas lietuvių pasipriešinimas traktuojamas kaip "politinis banditizmas", o laisvės kovotojai partizanai vadinami "banditais". Partizanų talkininkai (ryšininkai ir rėmėjai) - "banditų pagalbininkais", neginkluoto pogrindžio nariai - "nacionalistinio" arba "antisovietinio" pogrindžio dalyviais. Lietuvos gyventojai, pademonstravę pilietinį pasipriešinimą - nepaklusę svetimos valstybės primestai valiai ir nevykdę okupacinio režimo karinių, politinių ir ekonominių reikalavimų, buvo vadinami "antisovietiniu elementu". Šią etiketę prisegė vengiantiems tarnauti okupacinėje kariuomenėje, sabotavusiems įvairias prievoles, atsisakiusiems stoti į kolūkius ir pan.