Turbūt retas literatūros mėgėjas nėra skaitęs nei vienos Umberto Eco knygos. Bent mano kartos skaitytojui Umberto Eco yra pirmiausia "Rožės vardo", kartais pavadinamo kultine knyga, autorius.
Teko girdėti gandų (?), kad Umberto Eco yra ne vienas autorius, o grupė rašytojų, besislepiančių po šiuo pseudonimu ir tokiu būdu žaismingai flirtuojančių su literatūros mėgėjais. Visos Eco knygos yra tokios skirtingos, tarsi patvirtinančios minėtąjį gandą, tačiau jas tvirtai jungia viena gija - gilios, tiesiog pavydėtinos autoriaus (autorių?) istorijos žinios. Tik puikus istorijos žinovas sugebėtų taip meistriškai operuoti (kartais - manipuliuoti) istoriniais įvykiais ir veikėjais. Umberto Eco - neprilygstamas šios srities didmeistris. Tuo galima įsitikinti ir skaitant "Baudoliną".
Taigi, "Baudolinas" - ketvirtasis šio italų rašytojo kūrinys, išleistas lietuvių kalba (po jau minėto "Rožės vardo", "Fuko švytuoklės" ir "Vakarykštės dienos salos"). Romano veiksmas rutuliojasi tais senais laikais, kai Konstantinopolį siaubia gaisrai (ir užkariautojai), o Šventosios Romos imperijos soste puikuojasi Frydrichas Barbarosa. Pagrindinis romano herojus Baudolinas - išgalvotas personažas, tačiau toks spalvingai tikroviškas, jog buvo sunku susilaikyti nuo jo vardo paieškų istoriniuose metraščiuose.
Baudolinui neabejotinai turėtų nelikti abejinga tiek vyriškoji, tiek moteriškoji jo nuotykių "liudininkų" pusė. Jis - narsuolis, išgelbėjantis poną Niketą nuo plėšikaujančių riterių ("ak, ak", sužavėtos dūsauja merginos), jis - ir meilės nuotykių mėgėjas, kurio veidą "puošia" randas, gautas besprunkant nuo įtūžusio meilužės sutuoktinio ("nepasisekė", užjausdami pagalvoja vaikinai). Be to, Baudolinas "išranda", mano manymu, puikų būdą sulaukti atsako į meilę be atsako, rašydamas laiškus savo jausmų "objektui" Frydricho Barbarosos žmonai Beatričei ir… pats į juos atsakydamas. Sutikit, gana neprastas metodas, kuris gali būti pritaikomas ir mūsų laikais nūdienos baudolinams (ir baudolinoms) siutinėjant, pvz. SMS ar e-mailus…
Romane gausu vietovardžių (nerekomenduoju pulti prie žemėlapių, nebent turite "angeliškos" kantrybės), istorinių asmenybių (Eco dėka jie neretai primena mūsų draugus, kolegas, kaimynus- gyvus žmones su visomis žmogiškomis silpnybėmis), tikrų (ir tariamai tikrų) faktų. Umberto Eco meistriškai panaudoja taip vadinamąjį kunigo Jono laišką, pasak kurio Tolimuosiuose Rytuose egzistuoja krikščioniška karalystė, paversdamas to laiško autoriumi… patį Baudoliną. Pastarasis, būdamas paprasto valstiečio sūnumi (ši aplinkybė neabejotinai patiktų tam tikros ideologijos šalininkams- "liaudies sūnus…"), Eco valia romane tampa Frydricho Barbarosos įsūniu ir įtakingu vaizduojamų laikų veikėju, savo nepaprasto sumanumo ir praktiškumo dėka dažniausiai liekančiu istorinio teatro užkulisiuose.
"Nėra nieko geriau, nei įsivaizduoti kitus pasaulius, kad užmirštum, koks skausmingas tas, kuriame gyvename", teigia Baudolinas, tokiu būdu tarsi paaiškindamas sau ir mums, kodėl mistinės karaliaus Jono krikščioniškos karalystės paieškoms skiria visą savo gyvenimą, nes juk puikiai žino - ir Jonas, ir jo karalystė tėra graži legenda, kurią sugalvojo jis pats.
Knygos nerekomenduočiau skaityti labai uoliems krikščionims, kuriuos galėtų papiktinti laisvamaniškas Baudolino ir jo bendražygių požiūris į šventuosius, relikvijas, gana žemiški (taigi, su "trūkumais") kunigų paveikslai ir t.t.
Ji turėtų patikti tiems, kurie neieškos nuobodaus autentiškumo, o kartu su Eco ir Baudolinu leisis į fantastišką, kvapą gniaužiančią kelionę į tolimą (?) praeitį. Praeitį, kuri iš esmės tėra dabarties atspindys, nes, anot Umberto Eco, joks autorius negali išgalvoti nieko, kas bent kiek prilygtų tikrovės dramatiškumui ir komiškumui.
Description: