Gimiau ir augau Lietuvoje, smulkaus prekybininko šeimoje. Buvau amatininke. Mano vyras, valsčiaus savivaldybės sekretorius, amatininko sūnus.
Pabaltiečiams neužmirštamą 1941 metų birželio 14 dieną buvau ir aš netikėtai atplėšta nuo savo įprasto darbo. Mano vyras buvo taip pat apgaulingu būdu suimtas. Abu buvome išvežti į Sovietų Sąjungą.
Vežė mus tris savaites sausakimšai prigrūstuose gyvuliniuose vagonuose nepaprasto ilgio traukiniu. Mūsų tarpe buvo kūdikių ir nėščių moterų.
Kelyje vyrus atskyrė ir nugabeno į Kranojarsko srities stovyklas, o moteris ir keletą vyrų nuvežė į Altajaus kraštą ir iš čia išskirstė į apleistas sovchozų akmens laužyklas ir tolimesnes to krašto vietas.
Altajaus krašte patekau į Predgorny sovchozą, Staro Bardinsko rajone (rajono centras — Staraja Barda mieste). Atvežtiems į šį kraštą išdavė asmens pažymėjimus, kuriuose buvome įrašyti tremtiniais (ssilnyje).
1942 metų birželio mėnesį daugelį tūkstančių tremtinių sutelkė Bijske. Iš Bijsko pro Krasnojarską, Taišetą, Čeremchovą, Bratską, Osetrovą ir toliau Lenos upe gabeno į tolimąją šiaurę. Gabenamieji buvo vadinami specialios paskirties kolonistais bei specialiai persikeliančiais (spec pereselencais). Taip buvome vadinami iki 1956 metų. Kuriais sumetimais tuos mums skiriamus pavadinimus kaitaliojo, yra bolševikinės tvarkos paslaptis.
Esu didžiai dėkinga artimiesiems ir įtakingiems geradariams, kurie neatlaidžiai jieškojo mane ir kurių pastangomis pagaliau 1956 metais atgavau laisvę ir grįžau savo tėvų žemėn.
Patekusį į laisvąjį pasaulį ir išsilaisvinusi iš nesibaigiančios baimės jausmo, laikau savo pareiga paliudyti bei papasakoti apie žmones, kurių didžiuma — moterys ir vaikai, nekaltai kentėję žiauriausią smurtą, juos ištikusią nelaimę ir baisųjį likimą.
Tai, ką čia esu parašiusi, žinotina artimiesiems Pabaltijo kaimynams ir laisvųjų kraštų moterims.
Čia pateikiama tiktai keleto mėnesių iškarpa iš 15 metų, mano gyventų Sovietų Sąjungoje.
Description:
Gimiau ir augau Lietuvoje, smulkaus prekybininko šeimoje. Buvau amatininke. Mano vyras, valsčiaus savivaldybės sekretorius, amatininko sūnus.
Pabaltiečiams neužmirštamą 1941 metų birželio 14 dieną buvau ir aš netikėtai atplėšta nuo savo įprasto darbo. Mano vyras buvo taip pat apgaulingu būdu suimtas. Abu buvome išvežti į Sovietų Sąjungą.
Vežė mus tris savaites sausakimšai prigrūstuose gyvuliniuose vagonuose nepaprasto ilgio traukiniu. Mūsų tarpe buvo kūdikių ir nėščių moterų.
Kelyje vyrus atskyrė ir nugabeno į Kranojarsko srities stovyklas, o moteris ir keletą vyrų nuvežė į Altajaus kraštą ir iš čia išskirstė į apleistas sovchozų akmens laužyklas ir tolimesnes to krašto vietas.
Altajaus krašte patekau į Predgorny sovchozą, Staro Bardinsko rajone (rajono centras — Staraja Barda mieste). Atvežtiems į šį kraštą išdavė asmens pažymėjimus, kuriuose buvome įrašyti tremtiniais (ssilnyje).
1942 metų birželio mėnesį daugelį tūkstančių tremtinių sutelkė Bijske. Iš Bijsko pro Krasnojarską, Taišetą, Čeremchovą, Bratską, Osetrovą ir toliau Lenos upe gabeno į tolimąją šiaurę. Gabenamieji buvo vadinami specialios paskirties kolonistais bei specialiai persikeliančiais (spec pereselencais). Taip buvome vadinami iki 1956 metų. Kuriais sumetimais tuos mums skiriamus pavadinimus kaitaliojo, yra bolševikinės tvarkos paslaptis.
Esu didžiai dėkinga artimiesiems ir įtakingiems geradariams, kurie neatlaidžiai jieškojo mane ir kurių pastangomis pagaliau 1956 metais atgavau laisvę ir grįžau savo tėvų žemėn.
Patekusį į laisvąjį pasaulį ir išsilaisvinusi iš nesibaigiančios baimės jausmo, laikau savo pareiga paliudyti bei papasakoti apie žmones, kurių didžiuma — moterys ir vaikai, nekaltai kentėję žiauriausią smurtą, juos ištikusią nelaimę ir baisųjį likimą.
Tai, ką čia esu parašiusi, žinotina artimiesiems Pabaltijo kaimynams ir laisvųjų kraštų moterims.
Čia pateikiama tiktai keleto mėnesių iškarpa iš 15 metų, mano gyventų Sovietų Sąjungoje.
H. TAUTVAIŠIENĖ