Šis didžio vokiečių klasiko kūrinys — tikrasis vadinamosios Veimaro klasikos (klasiko kūrybos periodo) kūdikis. J. W. Goethe itin meistriškai užgriebia visuomeninę temą ir susieja ją su gamtamoksliniu palyginimu. Visuomeninių papročių ir normų prievarta priešpriešinama asmeniniams jausmams ir polinkiams.

Eduardas, turtingas baronas, su žmona atsiskyrėliškai gyvena dvare, apsuptame milžiniško parko. Jiedviem tai antra santuoka, kurioje abudu įsimylėjėliai žino atradę vienas kitą, savo antrąją pusę. Be galo laimingi sutuoktiniai visa savo esybe pasinėrę į sodo ir parko priežiūrą, formavimą, augalų puoselėjimą. Galop nepaprastą šeimos idilę sugriauna Eduardo draugas, pakviestas paviešėti dvaro šeimininko. Barono sutuoktinė savo ruožtu į svečius pasikviečia dukterėčią Otiliją, kuri padėtų atsverti vyriškąją kompaniją. Gana greitai paaiškėja, kad Otilija traukia baroną, o sutuoktinio draugas — baronienę, — sudėtingas meilės kvadratas. Žmonių santykiai pinasi, painiojasi jausmai, kunkuliuoja vidus, kyla aistros... Vienos geidulingos nakties vaisius — pradėta nauja gyvybė.