1985 metais į vokiečių literatūrą įžengė išgama žudikas Žanas Batistas Grenujis, neregėtas Patricko Süskindo romano “Kvepalai” herojus. Rašytojas pasakoja genialaus parfumerio istoriją, įvykusią XVIII a. Prancūzijoje. Negailėdamas spalvų, kvapų ir detalių vaizduoja ano meto tikrovę ir reto, įdomaus amato subtilybes. Tačiau tai ne istorinis romanas. Tai netikėtas, pasakiškas, be galo įtaigus ir todėl juo labiau bauginantis pasakojimas apie neapykantą, meilės priešybę, – kupinas fantazijos ir sąmojo, parašytas su tiesiog šiurpą keliančiu įkvėpimu. Ne veltui ši knyga daugelį metų be pertraukos buvo viena iš labiausiai skaitomų pasaulyje, išversta į dešimtis kalbų. Ji iš tiesų kitokia negu viskas, kas skaityta iki šiol.
„Kvepalai. Maži, dideli, spalvoti, matiniai buteliukai ant lentynų. Užtenka pažvelgti į vitriną, jų ten šimtai, bet ar pagalvojom, kad tarp tokios daugybės rūšių, pavadinimų iš tikro nėra genialių kvepalų. Žanas Batistas Genujis vienintelis žinojo, kad tobulų kvepalų nėra ir vienintelis mokėjo juos sukurti. Ir sukūrė, daugybę tobulų kvapų. Gali tapti nepastebimas, mylimas ir nekenčiamiausias pasaulyje, tam tik reikia tinkamų žiedų, žolelių, gal net žmogaus plaukų. Taip, romanas nėra labai švelnus, skaidrus, rožinis, kvepiantis. Taip negali būti, nes parodomas tikras pasaulis. XVIII a. Prancūzija: skurdas, purvas, smarvė, neapykanta, žiaurumas – hiperbolizuojami, tačiau išlaikyta stebėtina pusiausvyra tarp šių bjaurių dalykų ir tobulumo, švarumo, tikrojo grožio.
Description:
1985 metais į vokiečių literatūrą įžengė išgama žudikas Žanas Batistas Grenujis, neregėtas Patricko Süskindo romano “Kvepalai” herojus. Rašytojas pasakoja genialaus parfumerio istoriją, įvykusią XVIII a. Prancūzijoje. Negailėdamas spalvų, kvapų ir detalių vaizduoja ano meto tikrovę ir reto, įdomaus amato subtilybes. Tačiau tai ne istorinis romanas. Tai netikėtas, pasakiškas, be galo įtaigus ir todėl juo labiau bauginantis pasakojimas apie neapykantą, meilės priešybę, – kupinas fantazijos ir sąmojo, parašytas su tiesiog šiurpą keliančiu įkvėpimu. Ne veltui ši knyga daugelį metų be pertraukos buvo viena iš labiausiai skaitomų pasaulyje, išversta į dešimtis kalbų. Ji iš tiesų kitokia negu viskas, kas skaityta iki šiol.
„Kvepalai. Maži, dideli, spalvoti, matiniai buteliukai ant lentynų. Užtenka pažvelgti į vitriną, jų ten šimtai, bet ar pagalvojom, kad tarp tokios daugybės rūšių, pavadinimų iš tikro nėra genialių kvepalų. Žanas Batistas Genujis vienintelis žinojo, kad tobulų kvepalų nėra ir vienintelis mokėjo juos sukurti. Ir sukūrė, daugybę tobulų kvapų. Gali tapti nepastebimas, mylimas ir nekenčiamiausias pasaulyje, tam tik reikia tinkamų žiedų, žolelių, gal net žmogaus plaukų. Taip, romanas nėra labai švelnus, skaidrus, rožinis, kvepiantis. Taip negali būti, nes parodomas tikras pasaulis. XVIII a. Prancūzija: skurdas, purvas, smarvė, neapykanta, žiaurumas – hiperbolizuojami, tačiau išlaikyta stebėtina pusiausvyra tarp šių bjaurių dalykų ir tobulumo, švarumo, tikrojo grožio.