Nuo Rainių miškelio tragedijos prabėgo penki dešimtmečiai. Nedaug beliko liudininkų, tos kartos žmonių, vietoje iškirsto miško, kur vyko žudynės, auga jaunos eglaitės, nemačiusios tos baisios nakties. Bet nei Žemaitija, nei visa Lietuva niekada neužmiršo savo kankinių ir savo skausmo. Kasmet žudynių sukakties proga po nakties išdygdavo kryžiai, kuriuos raudonieji okupantai ir jų pakalikai barbariškai išsprogdindavo. Jų budrumas būdavo bejėgiškas.

Prasidėjus Atgimimui Rainiai vėl nuskambėjo kaip viena šiurpiausių lietuvių tautos ir visos Europos tragedijų. Apie juos daug rašyta. Tačiau knygelė „Žemaičių kankiniai", 1942 Telšiuose išleista vietos patriotų, vėliau pakartota Kanadoje, tapo bibliografinė retenybė. Tai pirmutinis ir kol kas bene vienintelis dokumentinis tragedijos šaltinis. Atgimimo pradžioje ji plito padauginta atspaudais. Dabar leidėjai, suprasdami jos svarbą, ryžtasi dar sykį pateikti visuomenei.

Teateina ji į kiekvienus namus kaip šventa Maldos knyga, teskamba kaip tautos skausmas ir neįveikiamas jos ryžtas kovoje dėl laisvės!