Savo pirmajame romane „Po šėtono saule“ (1926) Georgesas Bernanosas (1888–1984) kelia visai savo kūrybai būdingą nuodėmės ir išganymo problemą. Pagrindinis romano veikėjas abatas Donisanas gelbsti į šėtono pinkles papuolusią Mušetę, kovoja su pagundomis ir savo paties vidiniais demonais. Donisanas priverčia Mušetę susimąstyti apie nuopolį ir netgi po to, kai ši pakelia ranką prieš save, nuneša ją, apsipylusią kraujais, į bažnyčią ir prieš pat mirtį sutaiko su Dievu.
Viena ryškiausių romano scenų – Donisano susitikimas su šėtonu, kuris įgyja labai kasdienišką – arklių pirklio – pavidalą. Jųdviejų pokalbis – tai dieviškosios ir šėtoniškosios galios ginčas.
Visa G.Bernanoso kūryba skamba tarsi priekaištas nūdienos pasauliui, praradusiam nuodėmės pojūtį. Didžiausia nuodėmė, pasak autoriaus, – pasiduoti nevilčiai, netikėti Dievo atleidimu ir išganymu. Nežabota pirmojo romano haliucinacijų jėga ir nūdienos literatūroje skamba kaip neprilygstamas iššūkis.
Description: