Vienas garsiausių J. M. Coetzee romanų „Nešlovė“ 1999 m. autoriui antrą kartą pelnė vieną prestižiškiausių – Bookerio – premiją (J.M.Coetzee yra pirmas rašytojas šią premiją gavęs du kartus), o 2003 m. rašytojo kūryba įvertinta Nobelio premija. J. M. Coetzee kūriniai pasižymi puikia kompozicija, turiningais dialogais ir analitiškumu. Jis taip pat negailestingai kritikuoja griežtą Vakarų civilizacijos racionalizmą ir dirbtinę moralę. Kai kurie užsienio kritikai „Nešlovę“ įvertino kaip knygos architektūros stebuklą, sakydami, kad autorius romaną kuria kaip eilėraštį, su daugybe prasminių ritmų, kompozicinių sluoksnių.

 

Du kartus išsiskyręs 52 metų Keiptauno universiteto profesorius Deividas Luris įsitikinęs – jam pavyko susikurti kad ir bejausmį, bet patogų gyvenimą. Jo sveikata gera, o protas aiškus. Nors paskaitos didelio įspūdžio studentams nedaro, profesorius sąžiningai dirba savo darbą. Sumenkęs žavesys netrukdo kartą per savaitę lankytis pas prostitutę ir jam netgi pavyksta užmegzti romaną su studente. Jei kas paklaustų, Deividas patvirtintų, jog daugeliu požiūrių jis jaučiasi laimingas. Tačiau į viešumą iškilę santykiai išprovokuoja lemtingų įvykių grandinę, kuri amžiams sudrumsčia gyvenimo ramybę ir priverčia gyventi nešlovėje...

„Rizikinga turėti bet ką: automobilį, batų porą, pakelį cigarečių. Visiems jų nepakanka – nepakanka automobilių,batų, cigarečių. Žmonių per daug, daiktų per mažai. Tai, kas yra, privalo patekti į apyvartą, kad kiekvienas žmogus galėtų bent dieną pabūti laimingas. Tokia teorija; laikykis teorijos, guoskis teorija. Kaltas ne žmonėse glūdintis blogis, o milžiniška apyvartos sistema, kurios veiklai neturi reikšmės gailestis ar siaubas. Taip reikia vertinti gyvenimą šioje šalyje: kaip schemą. Kitaip galima išprotėti. Automobiliai, batai. Ir moterys. Sistemoje turi būti niša moterims, tam, kas jas ištinka.“