Pirma knygos dalis – grynai mokslinis, teorinis diskursas, antra – gyva kūrėjų ir vertintojų auditorijos komunikacija, trečią sudaro konkreti literatūrinė kritika. Audinga apskritai linkusi pakilti iki abstrahuoto kultūrinio lygmens. Jai esą neįdomu tyrinėti nuogą eilėraščio kūną, jai svarbiau metaforinė poezijos sfera, eilėraščio kultūrinių reikšmių „rūbas“. Kritikė, pakilusi iki šio lygmens, jame kartu su autoriais audžia ir savo kūrybinę mintį. Tokios kūrybingos tyrinėtojos temperamentas ypač ryškus kritikos tekstuose, kurie dažnai – netipiški: kartais įsiterpia į autorių tekstus, savaip juos pratęsia, net kuria įdomius scenarijus. Kur pritrūksta loginės iškalbos, ten viską padaro jos metafora. A. Peluritytė moka pamatyti detalę kontekste ir tiesiog iš užuominų kurti autorių portretus, pvz., Antano A. Jonyno. Įdomūs kritikės teiginiai apie didžiųjų mūsų miestų poetus: Kaunas sapnuoja (tad – romantikai), Vilnius regi vizijas (yra klasicistai). Kaune tik vienas Kęstutis Navakas budi, nepasineria į sapnus. Audinga žadina, budina Lietuvos poeziją iš užsitęsusio romantinio sapno.
Description: