Tai knyga apie vieną garsiausių secionistų - dailininką Gustavą Klimtą. Apie meilę moteriai, įgyjančiai kaskart vis kitokį pavidalą ir be paliovos skatinančiai kurti. Asmenybės - nei Klimto, nei Kleo Lėjos - šiame romane nėra itin ryškios, juolab abu jie turi antrininkų, kaskart vis verčiančių suabejoti, tikra tai, kas regima, ar ne. Gustavui Klimtui vienintelis tikras dalykas buvo kūryba. Dailininkas, gausiai nutapęs portretų, teigė, kad jam nerūpi tapomojo asmenybė - jį domina pats žmogus, ypač moteris. Sakėsi ir pats kaip asmenybė nėra įdomus, tad norintiems perprasti dailininką siūlė įdėmiau įsižiūrėti į šio kūrinius.

 

Būtent šitaip, gilindamasi į dailininko kūrinių sukeliamas jausenas, sakytum, žvelgdama iš jo paveikslų vidaus, Christine Eichel kuria savąjį „Klimtą“ - portretą, kuriame spalvų kaita, vaizdų alegoriškumas ir savotiškas ornamentiškumas sukuria subtilios vidinės kaitos pojūtį. Tai įvyksta taikliai, kone tapybiškai perteikiamame Klimto kūrybinės biografijos ir XX a. Europos, pirmiausia Vienos, visuomeninio ir kultūros gyvenimo fone.

 

Romanas sukurtas pagal Raoulio Ruizo filmą, tačiau šiuodu darbus, kad ir susijusius tarpusavy, derėtų vertinti kaip savarankiškus kūrinius. Galbūt tai lėmė šiųdviejų meno šakų pamatinės savybės, vis dėlto literatūrinė „Klimto“ versija yra gerokai vientisesnė, įtaigesnė, vaizdingesnė ir... klimtiškesnė.