Amerikiečių rašytojo Amor Towles romanas „Aristokratas Maskvoje“ skaitytoją nukels į bolševikinę Rusiją ir papasakos neeilinio žmogaus istoriją. Šis žmogus - grafas Aleksandras Rostovas.
1922 metais grafas bolševikų nuteisiamas areštui iki gyvos galvos, o jį atlikti siunčiamas į ištaigingą „Metropolio“ viešbutį. Nuo Kremliaus bokštų jį skiria tik Raudonoji aikštė, todėl jam po langais - visas sovietinės valstybės gyvenimas. Grafas Rostovas, lengvo gyvenimo ir malonumų ieškotojas, priverstas likusį gyvenimą praleisti tarp keturių viešbučio sienų. Šalyje audringi ir permainingi dešimtmečiai keičia vienas kitą, o "Metropolio" mansardoje bėga vieno žmogaus gyvenimas.
Tačiau nepasakytum, kad Rostovas – nelaimingas. Aristokratas nesijaučia įkalintas ar atliekantis bausmę – jis priima realybę tokią, kokia ji yra, ir ima gyventi taip, kaip leidžia aplinkybės. Šio apsigimusio svečių priiminėtojo kasdienybė uždaroje erdvėje nestovi vietoje ir jo gyvenimui nepristinga prasmės. O negandų metu išsaugotos aristokratiškos manieros ypač praverčia pradėjus dirbti padavėju viešbučio restorane. Būna dienų, kai grafas pasijunta „laimingiausiu žmogumi visoje Rusijoje“. Galbūt turtingas gyvenimas nebūtinai turi būti prabangus?
Description:
Amerikiečių rašytojo Amor Towles romanas „Aristokratas Maskvoje“ skaitytoją nukels į bolševikinę Rusiją ir papasakos neeilinio žmogaus istoriją. Šis žmogus - grafas Aleksandras Rostovas. 1922 metais grafas bolševikų nuteisiamas areštui iki gyvos galvos, o jį atlikti siunčiamas į ištaigingą „Metropolio“ viešbutį. Nuo Kremliaus bokštų jį skiria tik Raudonoji aikštė, todėl jam po langais - visas sovietinės valstybės gyvenimas. Grafas Rostovas, lengvo gyvenimo ir malonumų ieškotojas, priverstas likusį gyvenimą praleisti tarp keturių viešbučio sienų. Šalyje audringi ir permainingi dešimtmečiai keičia vienas kitą, o "Metropolio" mansardoje bėga vieno žmogaus gyvenimas. Tačiau nepasakytum, kad Rostovas – nelaimingas. Aristokratas nesijaučia įkalintas ar atliekantis bausmę – jis priima realybę tokią, kokia ji yra, ir ima gyventi taip, kaip leidžia aplinkybės. Šio apsigimusio svečių priiminėtojo kasdienybė uždaroje erdvėje nestovi vietoje ir jo gyvenimui nepristinga prasmės. O negandų metu išsaugotos aristokratiškos manieros ypač praverčia pradėjus dirbti padavėju viešbučio restorane. Būna dienų, kai grafas pasijunta „laimingiausiu žmogumi visoje Rusijoje“. Galbūt turtingas gyvenimas nebūtinai turi būti prabangus?